Garbės alėja

MARTYNAS BALEVIČIUS

Pirmoji mano pažintis su Kauno Krepšinio Akademija „Snaiperis“ įvyko 2012-2013 metų sezone. Simboliška, jog naujų metų pradžią pažymėjęs video reportažas apie šventinį krepšinio turnyrą, atvertė ir naują lapą mano kūrybinėje veikloje. Tai buvo tik pirmasis vėliau sekusio ilgamečio bendradarbiavimo vaisius, tačiau puikus impulsas ne tik tyliai pasvajoti, bet ir kasdien siekti didesnių tikslų.

Ko gero, tas siekis nuolat tobulėti ir augti mane labiausiai ir sužavėjo Akademijos veikloje. Tuo metu dar nebuvo daug video turinio, skirto vaikų krepšiniui, tad galimybė pateikti kažką naujo, leisti vaikams pasijusti profesionalių krepšininkų kailyje (interviu po rungtynių, video reportažai ir t.t.) teikė džiaugsmą tiek jiems, tiek man. Be abejo, iš pradžių jiems interviu dalinimas buvo kiek neįprastas, tačiau buvo labai smagu stebėti, kai su kiekvienais metais vaikai augdavo kaip asmenybės, mintis reikšdavo vis drąsiau, o ir žinią, jog kažkurios jų rungtynės bus filmuojamos, pasitikdavo su gera nuotaika ir laukdavo to, kaip didelio įvykio.

Vienas įsimintiniausių epizodų įvyko 2013-2014 metų sezone. Su visa komanda autobusu keliavome į lemiamas išvykos rungtynes Plungėje, kur sprendėsi patekimo į aukštesnį divizioną likimas. Tai buvo fantastiškos rungtynės, įspūdinga ir atkakli krepšinio drama, kuri tęsėsi iki paskutinių rungtynių sekundžių. Bet dar įspūdingesnė buvo atmosfera rūbinėje iškovojus pergalę ir įgyvendinus ilgai siektą tikslą. Šios serijos su Plungės komanda kadrai iki šiol man vieni vertingiausių, kadangi puikiai atspindi ir man pačiam brangias vertybes – bendro tikslo siekimą ir šeimynišką atmosferą.

Krepšinio Akademija „Snaiperis“ augo, kartu su ja augau ir aš. Įvairių reportažų daugėjo, daugėjo ir naujų įdėjų. Vieną didžiausių pavyko įgyvendinti 2018 metais. Tai buvo trumpametražis dokumentinis filmas apie pirmąją Akademijos auklėtinių kartą. Ilgas valandas atrinkinėjant archyvinius kadrus ir dėliojant juos į bendrą kūrinį geriausiai atpirko nuoširdžios pagrindinių jo veikėjų emocijos. Filmo premjera vyko jaukioje atmosferoje stebint katik Akademiją pabaigusiems auklėtiniams ir jų artimiesiems. Džiaugsmas, nesuvaidintos ašaros ir plojimai filmui pasibaigus, tai buvo jautri akimirka ir tuo metu atrodė, kad panašios ilgai nebus. Bet… kitais metais sukūrėme dar vieną filmą apie kitą Akademijos auklėtinių kartą, o jau po kelių mėnesių teko ir prodiusuoti bei kurti pirmąją meninę reklamą. Buvo didžiulis jaudulys, atsakomybė bei iššūkis sau pačiam, tačiau tam iššūkiai ir yra, kad su jais susitvarkytum, tobulėtum ir įgyvendintum naujas idėjas.

O idėjų ateičiai daug, prieš akis laukia daug darbo ir, tikiuosi, jog jo rezultatais pavyks pradžiuginti dar ne vieną Krepšinio Akademijos „Snaiperis“ auklėtinių kartą.