Krepšinis – ypatingas žaidimas kiekvienam Krepšinio Akademijos „Snaiperis“ treneriui, kurie savo gautas žinias perduoda jauniesiems sportininkams. Treneris Algirdas Čiurlys treniruodamas auklėtinius ne tik moko juos krepšinio meno, bet ir semiasi naujų idėjų iš pačių vaikų: „Visada norisi pasisemti vaikų supratimo, kur yra jų riba ir kiek dar yra likę jėgų. Kartais atrodo, kad jie galėtų visą dieną žaisti krepšinį,  tik reikia duoti kamuolį ir pastatyti krepšį.“

Algirdai, kaip prasidėjo tavo kelionė su krepšinio sporto šaka?

Su savo tėvais mėtyti į krepšį pradėjau maždaug antroje klasėje. Visad žavėjausi šia sporto šaka. Tam įtakos matyt turėjo ir mano tėtis kartu su mano vyriausia sese, kurie visada palaikydavo savo miesto klubą ir aišku sekdavo rinktinės veiksmus čempionatuose. Aš pats tik nuo penktos klasės pradėjau jau rimčiau žaisti krepšinį. Iki tol žaidžiau tik kieme, su draugais. Vėliau su komanda esu užėmęs 2-ą vietą „Sprite vienas prieš vieną“ kvalifikaciniame turnyre.

Smagiausias prisiminimas iš vaikystės, kuris susijęs su krepšiniu?

Yra nutikę  daug smagių įvykių, tarp jų ir anksčiau minėtas „Sprite“ turnyras. Smagu buvo rungtyniauti, žaisti, nesvarbu ar tai vyko mano mieste ar kitame, į kurį keliaudavome kartu su komanda.

Kodėl krepšinis tau tapo ypatingas?

Tas jausmas, kai vieną minutę gali atsilikti 12 taškų, o kitą jau mąstyti koks bus tavo žaidimo lemiamas metimas yra vienas nuostabiausių dalykų gyvenime. Kai tavo komandos draugas gali nustebinti įmesdamas metimą nuo vidurio linijos aidint sirenai ar tritaškį su pražanga, ar puolime „įkrauti“ kamuolį per varžovą ir sukelti tą neapsakomai gerą jausmą, kada nori tik rėkti. Tas begalinis skirtingų strategijų panaudojimas aikštelėje, kuriomis priverti priešininką suklysti. Štai kas daro krepšinį ypatingu.

Kas tave labiausiai žavi ir motyvuoja dirbti su vaikais?

Mane žavi vaikų energijos kiekis ir noras tiek daug išmokti per tokį mažą laiką. Motyvuoja jų begalinis susidomėjimas, smalsumas, atsidavimas. Visada gali pajausti, kada jiems įdomu ir kada jau nelabai. Matyti savo darbo rezultatus, kaip auklėtiniai tobulėja tiek aikštelėje, tiek už jos ribų motyvuoja labiausiai.

Kokia tavo didžiausia motyvacija sportuojant?

Tapti geresniu, greitesniu ir stipresniu nei buvau vakar. Kad ir šiuo laikotarpiu lėtas, bet ėjimas tobulėjimo link motyvuoja. Taip pat, režimo laikymasis, kuris neleidžia praleisti treniruočių ir verčia judėti pirmyn.

Tavo, kaip trenerio karjera prasidėjo visai neseniai. Kodėl nusprendei tapti krepšinio treneriu? Kuo mėgsti užsiimti laisvu laiku?

Kai dešimtoje klasėje reikėjo rinktis dalykus, kuriuos reikės mokytis paskutinius du mokyklos metus, mąsčiau, kokia linkme norėčiau pasukti baigęs mokyklą. Mintys nenuklydo nuo krepšinio, o trenerio karjera atrodė arčiausia mano mėgstamai veiklai. Dar nebaigęs mokyklos pradėjau savanoriauti įvairiose stovyklose ir supratau, kad pasirinkau tinkamą kelią, bet kartu ir žinojau kokį ilgą kelią reiks nukeliauti prieš tampant treneriu. Nors jau seniai nežaidžiu krepšinio su komanda, bet mėgstu judėti, sportuoti, važinėtis dviračiu, nepraleidžiu progos pažaist su draugais krepšinio laisvu laiku, taip pat, nepraleidžiu progos pažaisti vaizdo žaidimus palaikydamas kontaktą su draugais, kai esu toli nuo namų. Ir kas nekeista, mėgstamiausias žaidimas yra NBA 2K.

Gal prasitartum apie savo ateities planus?

Planų turiu ne vieną, bet šiuo metu svarbiausias yra pabaigti bakalauro studijas Lietuvos Sporto Universitete.

Ką galėtum patarti vaikams, kad išlaikytų motyvaciją sportuoti ir tobulėti?

Norėčiau vaikams patarti niekada nepraleisti treniruočių be rimtos priežasties, net jeigu nesiseka jau ilgą laiką, nes kiekviena treniruotė primena, kad galima tapti geresniu nei praeitą dieną ir judėti toliau, stengtis bei tobulėti. „Lengvai pasiduodantys niekada nelaimi ir laimėtojai niekada nepasiduoda“, Vince Lombardi. Todėl, manau, kad disciplina – geriausias motyvatorius.

Esant dabartinei situacijai pasaulyje ir Lietuvoje, ko labiausiai pasiilgai būdamas krepšinio treneriu?

Rungtynių… Tai buvo vienas puikiausių dalykų tiek žaidėjams, tiek treneriams. Tas jausmas, kai turi nugalėti savo varžovus žiūrint visiems žiūrovams į tave, iš vienos ar kitos pusės girdint šaukiantį trenerį, visus žaidėjus, tiksint laikui, bumsint kamuoliui  – neapsakomai tobulas.

Vienas iš pirmųjų dalykų ką planuoji padaryti, kai tik baigsis visi karantino ribojimai?

Tikiuosi išsitraukti švilpuką, persiauti į sportbačius ir sugrįžt į krepšinio salę su auklėtiniais.

Gal norėtum ką nors pridurti?

Karantino metu linkiu nepamiršti krepšinio, sporto, prisiminti, kad visa tai ankščiau ar vėliau baigsis, nuolatos tobulėti ir nenuleisti rankų, kai sunku, nes tik perlipdamas per save tampi geriausias!

Dėkojame treneriui už atsakymus ir linkime sėkmės moksluose, motyvacijos bei sulaukti, kada pagaliau galės įžengti į krepšinio aukštelę su savo auklėtiniais!