Edgaras Čižinauskas: „Norėjau nuveikti ką nors prasmingo, o pabandęs dirbti su vaikais, atradau veiksmo kupiną kasdienybę ir naujus iššūkius“

2021-02-05

Treneris Edgaras Čižinauskas nepaleidžia krepšinio kamuolio nuo penkerių ir jau ketvirtus metus dirbdamas Krepšinio Akademijoje „Snaiperis“ šia sporto šaka mėgaujasi kiekvieną dieną. Nors treneris dirba ne tik Akademijoje, tačiau sako, jog dažniausiai veiklas tikrai galima sėkmingai derinti, o jau kasdieniu tapęs nuovargio jausmas, parodo, kad diena praleista naudingai ir turiningai.

Edgarai, kaip prasidėjo tavo kelionė su krepšiniu?

Prisimenu, kad netoliese mano namų buvo pastatytas savadarbis krepšys. Kadangi tai buvo pagrindinė mūsų  rajono vaikų ir jaunimo laisvalaikio praleidimo vieta, aš taip pat, būdamas dar visai mažas vaikas,  ten pradėjau savo metimus į krepšį. Ta sėkminga pažintis su krepšiniu tęsiasi iki šiol.

Koks yra tavo smagiausias prisiminimas iš vaikystės susijęs su krepšiniu?

Kai nupuvo prieš tai stovėjęs medinis krepšinio stulpas, su rajono draugais ėjome į mišką ir nupjovėme medį. Supratome, kad už tokį poelgį tikrai nebūtume paglostyti, jeigu kas nors būtų mus paskundę, bet kito plano tiesiog neturėjome, o krepšinį žaisti norėjome. Nupjautas medis buvo toks storas ir gana stačiame šlaite, tad vilkome jį su dar dešimt draugų. Vienas iš vyresniųjų draugų turėjo nediduką „Opeliuką“, tad kai užvilkome medį į viršų, vieną medžio galą užkėlėme ir pritvirtinome atidarytoje mašinos bagažinėje… Atrodė, jog darbas padarytas, bet mašina nuo medžio svorio net nepajudėjo iš vietos, tad teko visiems pastūmėti, kad mašina bent kiek įsibėgėtų. Galiausiai, nutempę medį, pritvirtinome prie jo krepšinio lentą su lanku ir visą tvarkingą konstrukciją įstatėme į iškastą duobę, sutvirtinome plytomis ir akmenimis. Mūsų darbo vaisius stovėjo dar ilgus metus, o mes toliau mėgavomės krepšinio žaidimu.

Kodėl krepšinis tau yra toks ypatingas?

Nes šis žaidimas, kaip ir vaikai pasirenkantys jį žaisti, yra mano galvoje, širdyje ir kraujyje. Nieko negaliu padaryti – tiesiog myliu šį žaidimą.

Kas sportuojant Tau yra didžiausia motyvacija?

Noras būti geresniu nei buvai vakar, nuolatos palaikomas fizinis aktyvumas, kuris padeda palaikyti gerą nuotaiką ir darbingumą.

Kodėl nusprendei tapti krepšinio treneriu?

Įstojęs į LKKA (dabar LSU), dėl kai kurių priežasčių pradėjau suprasti, kad profesionaliu krepšininku tapti greičiausiai nepavyks, nors buvau visiškai „pametęs galvą“, dėl šio žaidimo. Vėliau prasidėjo sveikatos problemos ir mano tuometinis treneris, matydamas mano „užsidegimą“ krepšiniui pasiūlė pabandyti pravesti keletą treniruočių. Šio trenerio atsidavimas savo darbui man buvo puikus, įkvepiantis pavyzdys. Norėjau pats nuveikti ką nors prasmingo, o pabandęs dirbti su vaikais pamačiau, jog man visai neblogai sekasi ir galiu būti treneriu, kurio vaikai laukia, noriai kartu mokosi ir  žaidžia šį nuostabų žaidimą.

Kas tave labiausiai žavi ir motyvuoja dirbant su vaikais?

Akimirkos matant, kaip vaikai stengiasi: jų augimas ir pastangos sąžiningai varžytis nepasiduodant, charakterio formavimasis bei visi pokštai su jais prieš ir po treniruočių. Galiausiai manau, kad jie išėję iš mano treniruočių tampa ne tik geresniais krepšininkais, bet ir žmonėmis. Visa tai man svarbu ir kiekvieną dieną motyvuoja iš naujo.

Šiuo metu dirbti ne vieną darbą, esi dar ir kūno kultūros mokytojas bendrojo lavinimo mokykloje. Kaip sekasi viską suderinti? Ar randi laiko laisvalaikiui ir kuo užsiimti laisvu laiku?

Yra amžių išminties posakis „Jeigu yra noro, bus ir laiko“. Paskutiniais metais krūvis yra tikrai didelis, bet jeigu nori – kol kas viską įmanoma susiplanuoti. Kartais būna, kad  leki „be galvos“ iš darbo į darbą ar iš treniruotės į treniruotę, bet mėgstu lengvą nuovargio jausmą – jis tarsi pasako, kad ši diena nenuėjo veltui. Laisvalaikiu mėgstu daug sporto rūšių: bėgimas, tinklinis, plaukimas, važinėjimas dviračiu. Taip pat, esant galimybei, mėgstu paskaityti knygą ar pasižiūrėti kokį filmą. Labai mėgstu teatrą, dažniausiai dramos. Gyvenime man daug kas įdomu, o žinių visad per mažai. Nuolat stengiuosi mokytis ir tobulėti, kad gebėčiau jų suteikti kitiems tiek, kiek manau kad reikia, kad galėčiau padėti spręsti kylančias problemas ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir, neišvengiamai,  kasdieniame gyvenime.

Ką galėtum patarti jauniesiems sportininkams?

Nebijoti dvejoti, bet nuspręsti tvirtai, niekada nepasiduoti. Gerbti kiekvieną sportininką ir kiekvieną žmogų, o svarbiausia – daryti tai ką myli. Mūsų jauniesiems krepšininkams patarčiau žiūrėti geriausių krepšininkų vaizdo įrašus ir suprasti, kaip sunkiai jie dirba, kad taptų geriausiais. Vien tik noras, be didelių pastangų, niekur nenuveda net didžiausių talentų. Linkiu noro varžytis ir kasdien būti geresniu savimi!

Dėkojame treneriui Edgarui Čižinauskui už nuoširdžius atsakymus ir linkime pačių geriausių rezultatų bei akimirkų su krepšiniu!