Karolis Matviejevas: „kiekvienam vaikui reikalingi vis skirtingi metodai“

2020-10-08

,,Kiekvienas vaikas yra individualus ir kiekvienam veikia vis skirtingi metodai”- sako 4-10 metų amžiaus vaikus treniruojantis Krepšinio Akademijos „Snaiperis” treneris Karolis Matviejevas. Pakalbinome trenerį apie tai, ką reiškia būti vaikų krepšinio treneriu, iš kur semtis motyvacijos ir, bene svarbiausia – kantrybės. Štai trenerio atsakymai, kaip atrodo trenerio kasdienybė bei gyvenimas.

Karoli, kada supratai, jog nori būti krepšinio treneriu?

Nuo pat mažens išbandžiau daugybę sporto šakų, tačiau krepšinis patiko iškart. Besimokydamas vidurinėje mokykloje žaidžiau krepšinį. Vėliau norėjau ir pasirinkau studijuoti specialybę, kuri susijusi su sportu. Pavyko įstoti ten, kur norėjau. Taip ir prasidėjo treniravimo mokslai ir trenerio kelio pradžia.

Iš kur semiesi motyvacijos ir kantrybės treniruojant mažus vaikus?

Motyvacija ir noras judėti į priekį lydi visada. Žinau, kad yra daug kitų trenerių, kurie taip pat kiekvieną dieną tobulėja ir žino daugiau už mane, todėl norisi niekada neatsilikti, sužinoti vis kažką naujo, kad būčiau kuo geresnis ir profesionalesnis treneris bei galėčiau vaikus išmokyti daug naudingų krepšinio subtilybių. Kantrybės stengiuosi niekada neprarasti, nes žinau, kad norint kažką išmokti reikia daug laiko ir darbo, o ypač dirbant su jauno amžiaus žmonėmis, kurių mąstymas, suvokimas, įvairios mintys ir sprendimų priėmimai dar tik formuojasi. Puikiai suprasdamas vaikų norą padaryti viską tobulai ir per trumpą laiko tarpą, stengiuosi niekada neprarasti kantrybės.

Kokie didžiausi iššūkiai pasitaiko dirbant krepšinio treneriu?

Mano, kaip trenerio, užduotis sudaryti sąlygas treniruotėse, kad vaikai tobulėtų, jaustųsi visavertiškai bei saugiai treniruočių metu, o tai ir sudaro iššūkių visumą. Iššūkių pasitaiko kiekvieną treniruotę. Visų pirma, vaikai yra labai žingeidūs ir jiems norisi pateikti kuo įdomesnę treniruočių informaciją, įvairesnių krepšinio ir bendro fizinio rengimo pratimų bei kitų užduočių, kad mokymosi ir žaidimo procesas vis keistųsi bei nenusibostų sportuoti. Taip pat, iššūkiai atsiranda visada, kai norisi kuo taisyklingiau išmokyti vaikus atlikti pratimus, nes tai reikalauja ne tik noro, bet ir supratimo, kantrybės, daugiau laiko tai pačiai užduočiai. Kad mokymo procesas vyktų pagal mano planą, vaikams būtų smagu,  treniruočių metu, jaustų vieni kitų ir trenerio palaikymą bei į treniruotes eitų noriai – kasdienis mano iššūkis.

Kas yra tavo trenerio idealas, galbūt lygiuojiesi į kažką?

Trenerio kaip vieno idealo neturiu, nes iš kiekvieno žmogaus galima pasimokyti skirtingų dalykų, įvertinti jų patirtis, vertybes ir pasiekimus. Galima pasisemti naujų idėjų, kad kuo daugiau turėtum žinių apie krepšinį, treniravimą, taip pat susipažinti su patirtimi, ne savo pavyzdžiu išgyventi patirtis, kurios nėra labai teigiamos, kad galėtum žinoti, kaip nereikėtų treniruoti. Blogi pavyzdžiai irgi tampa naudingi, geriau mokytis iš svetimų klaidų, nei iš savų. O pagrindinės gero trenerio savybės, manau, yra noras visada tobulėti ir nestovėti vietoje, būti visapusiškam ir stengtis prieiti prie kiekvieno sportininko individualiai, kadangi kiekvienas žmogus yra skirtingas ir, kas tinka vienam, gali netikti kitam bei atvirkščiai. Geras treneris sugeba viską paaiškinti praktiškai, visas savo teorines žinias ir treniruočių procesą suplanuoti taip, kad jis vyktų kuo sklandžiau, būtų kuo mažiau nesklandumų ir neatitikimų. Treniruotėse visada turi būti tvarka ir tam tikros taisyklės, žaidėjai turi žinoti, ką galima, o ko nederėtų daryti. Gero trenerio komanda turi būti vieninga ir palaikanti vieni kitus, kuo aiškesnės taisyklės, tuo treniravimo procesas produktyvesnis. Manau, kad treneris turi būti kritiškas sau, analizuoti savo klaidas bei iš jų mokytis, priimti kritiką ir nuolat stengtis tobulėti, kad būtų įdomus vaikams ir išmanus, kaip specialistas.

Kaip treniruotėse motyvuoji vaikus, kurie, galbūt, ne visada noriai atlieka duotas užduotis ar ateina į treniruotę?

Visada svarbu motyvuoti vaikus kiekvienos treniruotės metu. Pats smagiausias dalykas, kai matosi, kad vaikai patys iš savęs yra labai motyvuoti, tačiau būna ir tokių, kurių motyvacija yra mažesnė. Tokiu atveju reikia pabrėžti vaikui, jog jis turi individualiai kasdien tobulėti ir per daug nelyginti savęs su kitais vaikais. Reikia akcentuoti, kad stengdamasis ir motyvuotai atlikdamas užduotis jis bus geresnis visų pirma pats sau, nes sugebės atlikti tam tikrus pratimus taisyklingiau. Vaikas pats pastebės savo įdėtų pastangų vaisius, kai pamatys, kad sėkmingiau ir greičiau varosi kamuolį, įmeta į krepšį iš toliau, užduotį atlieka greičiau, negu prieš tai treniruotes metu . Labai svarbu, kad kiekvienas vaikas suprastų, jog tik įdėtų pastangų dėka gauname teigiamą rezultatą, o tinginystės metu tobulėjimas sustoja ar krenta žemyn.