Kostas Damijonaitis: „Niekada nebijok klysti, nes tai vienintelis kelias į sėkmę!“

2021-02-11

Vienas jauniausių Krepšinio Akademijos „Snaiperis“ trenerių, buvęs Akademijos auklėtinis – Kostas Damijonaitis. Karjerą krepšinyje pradėjęs dar mokyklos laikais, treneris jaučiasi esantis savo vėžiose, nes kiekvieną dieną gyvena su krepšiniu, o jo užsidegimą didina jaunieji  auklėtiniai.

Kaip prasidėjo tavo kelionė su krepšinio sporto šaka?

Mano krepšinio kelionė prasidėjo kiek netikėtai ir neįprastai. Nuo mažens buvau skatinamas lankyti futbolą. Turėjau nusipirkęs net visus futbolininkui reikalingus reikmenis, tačiau vieną dieną į mokyklą, kurioje mokiausi atėjo krepšinio treneris ir pakvietė išbandyti savo jėgas krepšinio aikštelėje. Aš labai susidomėjau ir nepraleidau progos pasidomėti krepšiniu. Jau po pirmųjų treniruočių nusprendžiau, kad aš noriu būti krepšininku ir šio sprendimo niekada nesigailėjau. Krepšinis mano kasdienybėje iki šiol užima svarbią vietą. Mano krepšinio kelias, nuo 7 metų,  prasidėjo čia – Krepšinio Akademijoje „Snaiperis“ ir tęsiasi iki šiol. Su komanda pasiekėme daug įsimintinų pergalių tarptautiniuose turnyruose: Čekijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Estijoje. Lietuvos čempionatuose iškovojome 3 medalius antrajame divizione. Šiuo metu žaidžiu už Lietuvos sporto universiteto komandą, kuri rungtyniauja RKL A divizione.

Kaip galėtum įvardyti, kodėl būtent krepšinis – toks ypatingas žaidimas?

Krepšinio žaidimas mane traukė nuo vaikystės. Niekada nesigailėjau pasirinkęs būtent šią sporto šaką. Šis žaidimas leido man atskleisti savo geriausius charakterio bruožus, padėjo suformuoti supratimą, koks turi būti sportininkas ir kas turėtų būti tavo prioritetai.

Gal gali pasidalinti savo smagiausiu prisiminimu iš vaikystės, kuris yra susijęs su krepšiniu?

Smagiausias ir įspūdingiausias prisiminimas manau visada išliks pirmoji išvyka su komanda į kitą šalį. Tuo metu mums buvo po 10-11 metų ir pirmą kartą dalyvavome tarptautiniame turnyre Lenkijoje. Viskas atrodė kitaip: nauja aplinka, varžovai nekalbėjo mūsų kalba, prisimenu, kad jautėmės labai išsigandę. Turnyre mes buvome vienintelė komanda iš Lietuvos, todėl norėjome įrodyti, kad esame patys geriausi. Mums pavyko – turnyre nepatyrėme nei vieno pralaimėjimo, iškovojome aukso medalį, o aš patekau į simbolinį viso turnyro penketuką!

Kodėl ir kaip pasirinkai tapti krepšinio treneriu?

Jau būdamas 15 metų žinojau, kad norėsiu būti treneriu. Tuo metu gyvenau tik krepšiniu, todėl žinojau, kad ir ateitį reikia sieti su tuo. Mano treneris – Kęstutis Matulaitis, matė manyje potencialą ateityje tapti geru treneriu tad ir skatino išbandyti save šiame vaidmenyje. Jis suteikė man galimybes išmėginti save: prašydavo pagalbos treniruočių metu jaunesniųjų auklėtinių komandose, teko pabūti treneriu oficialiose rungtynėse, kurias mano komanda laimėjo. Taip pradėjau savo trenerio kelią.

Kas tave labiausiai žavi ir motyvuoja dirbant su jaunaisiais krepšininkais?

Labiausiai žavi matyti vaikų progresą.  Kai matai, kad vaikams patinka, jie nori žaisti ir įdeda daug pastangų, siekia savo užsibrėžtų tikslų. Nors treneriu dirbu dar neilgai, bet jau dabar matomas vaikų progresas mane skatina stengtis vis labiau, padėti jiems tobulėti ir ugdyti jų charakterį.

Kas sportuojant Tau yra didžiausia motyvacija?

Mano didžiausia motyvacija – kasdien tapti geresniu savimi, nepasiduoti iššūkiams ir noras įrodyti, kad esi geresnis už kitus. Sunkiai dirbant matomi rezultatai, kurie dar labiau skatina iš savęs išspausti maksimumą. Šie dalykai mane motyvuoja sportuoti ir būti geresniu.

Šiuo metu studijuoji, dirbi ir žaidi už Lietuvos sporto universiteto komandą. Kaip spėji suderinti viską? Ar randi laiko laisvalaikiui ir kuo užsiimti laisvu laiku?

Dienos būna užimtos nuo ryto iki vakaro, visą savaitę. Aš pats pasirinkau tokį gyvenimo būdą ir tikrai nesiskundžiu. Ši rutina man suteikia malonumą ir nesvarbu koks būsiu pavargęs, visada atsiras jėgų padėti vaikams tobulėti. Laisvalaikiui laiko lieka tik savaitgaliais, tačiau ir jį noriu praleisti produktyviai. Laisvu laiku mėgstu pasiklausyti krepšinio tinklalaides, dažnai žiūriu krepšinio rungtynes, jas analizuoju, stebiu, kokias taktikas naudoja komandos. Viską yra įmanoma suderinti, jeigu tik yra noro.

Kostai, gal  galėtum išduoti savo ateities lūkesčius krepšiniui?

Mano ateities planai ir tikslai – tobulėti kaip treneriui, įgauti kuo daugiau patirties ir žinių, kurias pavyktų panaudoti praktiškai. Norėčiau užauginti jaunųjų krepšininkų kartą ir stebėti kaip jie pradeda savo profesionalią karjerą. Žinoma, sieksiu ir tikiuosi ateityje tapti profesionalios komandos treneriu.

Ką galėtum patarti jauniesiems krepšininkams?

Nenuklysti nuo kelio, uoliai dirbti, neužriesti nosies, jeigu eisi geresnis už kitus. Vaikams visada patariu išsikelti tikslus ir stengtis jų siekti, nes turint tikslą, visada atsiras motyvacija tų tikslų siekti.

Dėkojame treneriui Kostui Damijonaičiui už nuoširdžius atsakymus. Linkime, kad esama motyvacija tik augtų, o visi tikslai būtų pasiekti su kaupu. Sėkmės!