Krepšinio Akademija „Snaiperis“ yra jauna ir vežli organizacija, kurią vienija trenerių komanda ir jų noras prisidėti prie jaunųjų sportininkų ugdymo. Treneris Lukas Šaulevičius, džiaugiasi, kad turi galimybę dirbti su mažaisiais sportininkais, matyti jų progresą ir užsidegimą, o esant laiko stygiui pagalbos sulaukia iš savo kolegų.

Lukai, kaip prasidėjo tavo kelionė su krepšinio sporto šaka?

Mano kelionė su krepšiniu prasidėjo anksti vaikystėje, kai gimtadienio proga tėvai padovanojo krepšinio stovą. Nuo tada krepšinis tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Kiekvieną dieną mėtydavau kamuolį bei bandydavau išmokti kažką naujo. Kartu su tėvais pradėjau žiūrėti visas krepšinio varžybas. Kai pradėjau eiti į pirmąją klasę, iškarto užsirašiau į krepšinio treniruotes ir jas išlankiau iki pat mokyklos baigimo. O po mokyklos baigimo dar keletą metų krepšinį žaidžiau mėgėjų lygose, o po to visą dėmesį nukreipiau į trenerio darbą. Aukščiausiu savo pasiekimu įvardinčiau moksleivių krepšinio lygoje iškovotą trečiąją vietą.

Gal galėtum pasidalinti smagiausiu prisiminimu iš vaikystės, kuris susijęs su krepšiniu?

Galėčiau vardinti ir vardinti smagiausius prisiminimus iš vaikystės, nes jų buvo tikrai labai daug. Sunku išskirti kažkurį vieną, bet vienas iš smagiausių atsiminimų yra kai pirmą kartą per rungtynes pataikiau metimą nuo vidurio aikštelės. Sulaukiau daug pagyrimų ir gerų žodžių, buvau labai laimingas, o vis prisiminus tai – visada kyla šypsena.

Kodėl krepšinis tau tapo ypatingas?

 Krepšinis yra mano hobis, darbas ir didžiausia aistra. Be šio sporto neįsivaizduoju nei vienos savo dienos.

Kas tave labiausiai žavi ir motyvuoja dirbti su vaikais?

Stebėti vaikų progresą. Nieko nėra maloniau, kai prisidėti prie vaiko tobulėjimo. Matyti kaip jis auga, kaip kečiasi jo mąstymas, požiūris. Labai smagu savo žiniomis ir patarimais prisidėti prie vaiko asmenybės augimo.

Kokia tavo didžiausia motyvacija sportuojant?

Man neapsakomai daug motyvacijos duoda noras tapti vis geresniu ir geresniu. Noras pamatyti ką sunkiu darbu galiu pasiekti bei patobulinti. Visa tai neleidžia pranykti mano motyvacijai.

Esi krepšinio treneris jau ne pirmus metus bei dirbi krepšinio teisėju. Kaip sekasi suderinti šiuos darbus? Kuo mėgsti užsiimti laisvu laiku?

Abu darbus labai mėgstu ir jie yra man vienodai svarbūs. Taip, grafikas yra tikrai užimtas, bet stengiuosi viską suderinti ir išlaviruoti iš situacijos. Laisvalaikiu nuo krepšinio niekur nepabėgu – žiūriu krepšinio varžybas, seku krepšinio tendencijas bei išbėgu su draugais pažaisti ir pats. Taip pat, labai patinka sportuoti ir išbandyti kitas komandines sporto šakas. Laisvalaikiu mėgstu daug keliauti bei atrasti, pažinti naujas vietas.

Ką galėtum patarti vaikams, kad išlaikytų motyvaciją?

Niekada nenuleisti rankų nors ir nesiseka. Būti atviram naujovėms bei kitų žmonių patarimams. Niekada negalvoti, kad kitas už mane yra geresnis, o sunkiai dirbti ir įrodyti sau, kad aš irgi galiu.

Esant dabartinei situacijai pasaulyje ir Lietuvoje, ko labiausiai pasiilgai būdamas krepšinio treneriu?

Labiausiai pasiilgau realaus bendravimo su vaikais, jų emocijų bei šypsenų. Labai trūksta emocijų ir džiaugsmo, kurių pasikrauni treniruočių ir varžybų metu iš jaunųjų krepšininkų.

Vienas iš pirmųjų dalykų ką planuoji padaryti, kai tik baigsis visi karantino ribojimai?

Pirmiausia, bus labai smagu grįžti į krepšinio treniruočių ritmą bei toliau dirbti su vaikais. Jeigu kalbant apie pomėgius, tai minėjau, kad labai mėgstu keliauti. Kai tik baigsis visi karantino ribojimai vienas iš tikslų bus susiorganizuoti kelionę ir išvykti pakeliauti po kitas šalis.

Dėkojame treneriui Lukui Šaulevičui už atsakymus, linkime sėkmės darbuose ir greičiau mėgautis treniruotėmis su jaunaisiais sportininkais!