Krepšinio Akademijos treneris Tomas Bietkis nestokojo laiko krepšiniui, kuris jį lydi nuo pat vaikystės. Žinodamas, jog profesionaliu žaidėju nebus, treneris jaučiasi esantis savo vėžiose, mokosi iš savo auklėtinių bei džiaugiasi jų pasiekimais: „smagu žiūrėti ir klausyti kito trenerio pagyrimų skirtų mano auklėtiniams.“

Kaip prasidėjo tavo kelionė su krepšinio sporto šaka? Nuo kelių metų pradėjai žaisti krepšinį? Kokiose komandose žaidei? Kokie aukščiausi pasiekimai?

Tiksliai neprisimenu, tačiau buvau tikrai mažas, kai pradėjau žaisti krepšinį. Jau nuo pirmos klasės eidavau į krepšinio aikštelę ir žaisdavau su vyresniais draugais. Žaidžiau krepšinio mokykloje Kaune. Būdami penkiolikos metų laimėjome moksleivių krepšinio lygą ir dalyvavome EYBL – šiaurės šalių lygoje, kuris buvo stipriausias turnyras jaunimo krepšinyje. Tai buvo ne tik aukščiausių komandinių pasiekimų, bet ir daug geros patirties, įsimintinų akimirkų laikas.

Ar galėtum pasidalinti prisiminimu iš vaikystės, kuris susijęs su krepšiniu?

Krepšinis man suteikia daugybę gerų prisiminimų, todėl sudėtinga būtų išskirti ir papasakoti vieną. Smagu buvo žaisti krepšinį kieme su draugais, kur netrūko puikių emocijų, varžymosi, entuziazmo ir siekio būti geresniu žaidėju. Kelionės su komanda į turnyrus, treniruotes ir rungtynes buvo pats smagiausias laikas tiek man, tiek šiuo metu kiekvienam, krepšinį žaidžiančiam vaikui ir svajojančiam lygiuotis ir geriausius šalies sportininkus.

Kodėl krepšinis tau tapo ypatingas?

Kiek save pamenu, visada labai domėjausi krepšiniu ir norėjau būti profesionaliu krepšininku. Tikriausiai todėl jis tapo man tokiu ypatingu ir šiandien krepšinis, vienaip ar kitaip, yra neatsiejama kiekvienos mano gyvenimo dienos dalis. Studijos, pomėgiai, darbas, laisvalaikis, svajonės – viskas susiję su krepšiniu ir motyvuoja augti toliau.

Kodėl nusprendei/pasirinkai tapti krepšinio treneriu?

Pasirinkau krepšinio trenerio profesiją, nes ganėtinai anksti supratau, kad elitiniu krepšininku netapsiu. Visada žaisdamas žinojau savo komandos derinius, ne tik kur man reikia atsistoti, bet ir visų kitų žaidėjų vietas aikštelėje. Tai man buvo savaime suprantamas ir būtinas dalykas. Pradėjau užsirašinėti pratimus ir derinius,  pats to nesuprasdamas, kam man to reikia, bet kaip dabar suprantu, taip vyko todėl, kad žiūrėjau į krepšinį kitaip nei mano amžiaus draugai. Džiaugiuosi savo pasirinkimu ir kiekvieną dieną dirbu puikų, įdomų darbą.

Kas tave labiausiai žavi ir motyvuoja dirbti su vaikais?

Dirbant su vaikais labai smagu matyti jų emocijas, nesuvaidintą nuoširdumą ir norą žaisti. Smagiausia matyti kaip jie auga ir keičiasi. Pats treniruoti pradėjau nuo 2010 m. gimusius vaikus. Pirmąsias treniruotes turėjau vaikų darželyje, o dabar stebiu kaip jie treniruojasi pas kitą trenerį ir jau greitai pradės pirmus žingsnius moksleivių krepšinyje. Smagu į juos žiūrėti ir klausyti kito trenerio pagyrimų skirtų tiems vaikams.

Esi ganėtinai užimtas treneris, treniruoji ne vieną grupę bei dar studijuoji universitete, kaip spėji „susisukti“ ir dar pasiruošti treniruotėms? Ar randi laiko laisvalaikiui ir kuo mėgsti užsiimti laisvu laiku?

Kai labai nori, laiko kažkaip atsiranda. Aišku, kartais nukenčia kiti svarbūs dalykai, bet būdamas krepšinio treneriu gyvenu krepšiniu ir tikrai niekuo skųstis negaliu. Džiaugiuosi, kad galiu išlikti  visiškai su krepšiniu, tikiuosi taip bus ir ateityje.

Esi sukaupęs nemažai patirties dirbant su vaikais. Kokia patirtis tau yra pati geriausias ir naudingiausia?

Visa patirtis yra labai svarbi ir naudinga, tačiau kartu ir labai skirtinga. Treniruojant jaunesnio ar vyresnio amžiaus vaikus patirties galiu pasisemti labai daug. Kiek iš to pavyks pasisemti patirties, priklausys tik nuo paties įdedamų pastangų į darbą. Trenerio darbe kiekvieną dieną laukia naujos patirtys, nauji iššūkiai, nauji lūkesčiai ir tik nuo paties trenerio priklauso, kaip ir ką su tuo darysime, ką naujo išmoksime ir ko sieksime toliau.

Gal atskleistum savo ateities planus  ar tikslus?

Viską reikia vertinti realiai ir protingai. Ateities planai labai paprasti – ieškoti, kaip gerinti savo darbą, taisyti daromas klaidas, niekada nesustoti ieškoti naujų žinių ir jas plėsti.

Ką galėtum patarti vaikams, kad išlaikytų motyvaciją?

Domėtis krepšiniu, geriausiomis komandomis ir turėti savo žaidėją į kurį norėtųsi lygiuotis.

Esant dabartinei situacijai pasaulyje ir Lietuvoje, ko labiausiai pasiilgai būdamas krepšinio treneriu?

Žinoma gyvų treniruočių ir rungtynių, kuriose yra sirgalių karštai palaikančių savo komandą!

Dėkojame treneriui Tomui Bietkiui už atsakymus, linkime didžiausios sėkmės moksluose ir geriausių pasiekimų krepšinyje!