Karantinas Lietuvoje tęsiasi jau ne vieną mėnesį, tačiau kiekvienas gali atrasti, o gal jau ir atrado naujų pomėgių, kurie praturtina kasdienius užsiėmimus. Krepšinio Akademijos „Snaiperis“ ilgametis treneris Benas Narbutas sako, jog karantino metu reikia ne tik egzistuoti, bet ir gyventi. Treneris kalba apie motyvaciją ir tikslo siekimą, kai krepšinis yra neatsiejamas kasdienio gyvenimo dalis, o jaunieji krepšininkai  padeda tobulėti.

Kodėl krepšinis tau tapo ypatingas?

Krepšinis mano gyvenime atsirado kai buvau dar labai mažas. Nuo mažens  prašiau tėvų pakabinti krepšį ir nupirkti krepšinio kamuolį, tačiau mano prašymas buvo neišgirstas arba paprasčiausiai įdėjau per mažai pastangų. Pamenu, kai aš ir mano dėdė kažkur važiavome, o aš jam zyziau, kad niekas man nenuperka krepšinio kamuolio, jis sutiko man jį nupirkti. Netrukus sustojome kaimo parduotuvėje, man liepė palaukti automobilyje ir netrukus įteikė man kamuolį, tačiau ne tokį kokio norėjau. Ir taip kartojosi gal keturis kartus, dėdė nešė tinklinio, futbolo, minkštą, žaislinį kamuolius. Kaip paaiškėjo vėliau, krepšinio kamuolio parduotuvėje tiesiog nebuvo. Laikui bėgant susiradau draugų,  kuriems krepšinis taip pat buvo įdomus. Kviesdavome vieni kitus žaisti krepšinį ir įvairius žaidimus susijusius su krepšiniu. Krepšinis man yra ir bus sportas numeris 1.

Kas tave labiausiai žavi ir motyvuoja dirbti su vaikais?

Pastebėjau, kad vaikai iki maždaug 10 metų yra labai atviri, atvirai sako viską ką galvoja ir tai man padeda vis geriau suprasti ko jie nori. Kai vaikams duodi tai ko jie nori, tai tampa abipuse nauda. Kai visi būna laimingi, tai ir motyvacija dirbti auga. Žinoma, nėra viskas tik lengva ir gražu, nes kasdien atsiranda  naujų iššūkių, kas skatina dar labiau tobulėti.

Kokia tavo didžiausia motyvacija sportuojant?

Sporte, kaip ir gyvenime – svarbiausia yra turėti tikslą. Kai turi tikslą ir žinai dėl ko dirbi, net ir sunkiomis akimirkomis tai padeda nepalūžti. Tikslas bus jūsų variklis judėti pirmyn. Turėkite vieną didelį TIKSLĄ, jį padalinkite į keletą mažesnių tikslų – taip neprarasite motyvacijos.

Krepšinio treneriu dirbi jau ne pirmus metus, ar tavo grafikas yra užimtas ir kaip viską suderini? Kuo mėgsti užsiimti laisvu laiku?

Taip, treneriu dirbu nuo 2015 metų. Stengiuosi ateinančios dienos darbus susidėlioti iš vakaro, taip diena būna prasminga ir produktyvi. Be sporto, treniravimo, mokymosi ir asmeninio tobulėjimo dar mėgstu keliauti, bendrauti su artimaisiais, bei padėti žmonėms, kurie į mane kreipiasi.

Gal atskleistum savo ateities planus?

Atskleisti nenorėčiau – vadovaujuosi tuo, kad pirmiausia reikia padaryti, o tik po to pasakyti.

Ką galėtum patarti vaikams, kad išlaikytų motyvaciją?

Labai geras ir sunkus klausimas – deja nėra jokio vitamino, kurį suvalgius motyvacija niekada nedingtų. Daug kas priklauso nuo to, kokioje aplinkoje yra vaikas, ką mato, girdi, kaip jaučiasi. Kaip žinia, vaikai dažnai kartoja suaugusius, todėl nuo tėvelių elgesio ir pasirinkimų priklauso labai daug. Jie turėtų rodyti gerą pavyzdį vaikui, sportuoti, bet jokiais būdais neversti tai daryti, jeigu vaikui nepatinka. Tėvai gali pasiūlyti ir sudaryti sąlygas išmėginti pasirinktą veiklą, kuria vaikas domisi. Visiems vaikams siūlau turėti tikslą, lygiuotis į geriausius sportininkus, nebendrauti su tais, kurie tave „tempia“ žemyn, būti su panašiai mąstančiais, su jais bendrauti, leisti laiką, dalintis mintimis. Linkiu rasti žmogų į kurį galėtum lygiuotis, t.y norėtum būti toks kaip jis, tada kasdienės užduotys tampa daug suprantamesnės, įdomesnės ir vidinė motyvacija padeda siekti geriausių rezultatų.

Esant dabartinei situacijai pasaulyje ir Lietuvoje, ko labiausiai pasiilgai būdamas krepšinio treneriu? Ir koks yra vienas iš pirmųjų dalykų ką planuoji padaryti pasibaigus karantino ribojimams?

Sunku atsakyti, nes nežinia kada baigsis ir ar visiškai baigsis karantinas, tačiau kaip treneris pasiilgau gyvo kontakto su vaikais, jų šypsenų ir emocijų. Vienas pirmųjų dalykų ko laukiu atlaisvėjus ribojimams –  gyvas, kontaktinis darbas su auklėtiniais ir kitais žmonėmis.

Ir pabaigai, gal norėtum ką nors pridurti nuo savęs?

Nemėgstu kalbėti apie save, nemėgstu girtis. Galiu padėti žmonėms, jeigu jie nori patarimo, paskatinimo ar atsakymo į klausimą, srityje, kurioje nusimanau. Jeigu kažkas kreipiasi, visiems atsakau, patariu, o kai kurie iš jų „užsikabina“ ir toliau tobulėja, dėl ko esu labai laimingas. Karantino metu palinkėsiu nepamiršti gyventi, o ne tik egzistuoti. Pirmiausia, pasirūpinti savimi, o tada kitais. Apgalvoti, ko tikrai norisi iš gyvenimo. Dabar geriausias metas tobulėti, mokytis, grįžti prie pamirštų mėgstamų veiklų.

Dėkojame treneriui Benui Narbutui už nuoširdžius atsakymus, linkime sėkmės, kuo daugiau motyvacijos ir greičiau grįžti į krepšinio aikštelę!